Laiškai, kurių tu niekada negausi

Dvidešimtojo amžiaus pradžia. Palikusi tėvų, nusigyvenusių bajorų, namus, vyresnėlė iškeliauja į sostinę – tarnauti. Netrukus namus palieka ir jaunėlė, tikėdamasi, kad sesers padedama ir ji susikurs šviesią ateitį tolimajame Petrograde. Tačiau gyvenimas viską dėlioja kitaip – Pirmasis pasaulinis karas pirmąją apdovanoja meile, o antrąją – tragiška klajūnės ir benamės lemtimi. Seserys daugiau niekada nebesusitinka, o jų širdyse lieka daug neišsakytų žodžių viena kitai... Po šimto metų Vilniuje susitinka dvi jaunos viena kitos nepažįstančios moterys, kurias sieja tas pats retas moteriškas vardas. Ar gali būti, kad vardas – tai raktas, atrakinsiantis šimtą metų užmarštyje nugrimzdusią šeimos istoriją?
Tai šviesi ir jautri istorija apie moterų likimus šimtmečio verpetuose, apie mus, pasiklydusius, ieškančius ir galbūt surandančius daugiau, nei tikėjomės, apie tai, kas išlieka po didžiausių sukrėtimų ir išbandymų.
„Žmonės visada kentės ir mylės, džiaugsis ir liūdės, klys, klups ir vėl kelsis, ir taip visais laikais. Kelyje pasipainiojantys grumstai, klampūs ir pavojingi, bet viliojantys akivarai visuomet bus tie patys.“ – Živilė Galdikienė